摘要:Descartes’o kūriniai paprastai laikomi takoskyra tarp scholastinės ir Naujųjų laikų filosofijos.Vyrauja nuostata,kad šiuose kūriniuose pristatytas ir praktikuojamas radikalios abejonės metodas atveria naujus minties horizontus – leidžia pasiekti neabejotiną tikrumą,laikantis „pirmojo asmens perspektyvos“ ir nesiremiant iš principo nepatikrinamomis prielaidomis apie suvokiančio subjekto santykį su suvokimo objektais.Straipsnyje mėginama parodyti,kad toks požiūris į kartezinę filosofiją yra gana paviršutiniškas.Įdėmesniam žvilgsniui atsiskleidžia tiek „eksplicistinės“,tiek „implicistinės“ Descartes’o presupozicijos,kurios,praktikuojant radikaliąją abejonę,lieka jo nekvestionuotos ir,maža to,ilgainiui įtvirtinamos kaip fundamentalūs pasaulėžiūriniai principai ar racionalios mąstysenos normos.