文章基本信息

标题：RINKTINIAI METAFIZINIAI TEKSTAI (1683–1690)
本地全文：下载
作者：Gottfried Wilhelm Leibniz
期刊名称：Problemos
印刷版ISSN：1392-1126
电子版ISSN：2424-6158
出版年度：2014
卷号：86
页码：153-177
语种：Lithuanian
出版社：Vilnius University Press
摘要：Tik tos sielos yra protai,kurioms dera pačių savęs pažinimas arba sąmonė. Tik jos yra tinkamos apdovanoti ir bausti,ir jas vienas reikia laikyti valstybės,kurios karalius yra Dievas,pilietėmis. Taip pat tarp protų yra laimingi tik tie,kuriems yra duotas Dievo pažinimas. Viena yra suvokti,o kita – suvokti,kad suvokei,arba atsiminti. Pripažįstu,kad laukiniai gyvūnai turi suvokimą arba patyrimą to,kas vyksta,pripažįstu ir vaizduotę,išliekančią nykstant pojūčiui,o todėl ir sugrįžimą prie ankstesnių vaizdinių,jei koks nors naujas įspūdis,panašus į prieš tai buvusius,suteikia progą; tačiau nepripažįstu,kad jie turi tokią sąmonę,kad pateikus kokią nors mintį suvoktų,jog ji ar kita panaši mintis jiems jau buvo kilusi. Todėl savivoka,atmintis arba sąmonė priklauso protams. Tiksliai kalbant,savivoka yra artimiausio prieš tai buvusio mąstymo atces,et solae habendae sunt pro civibus ejus Reipublicae cujus Rex est Deus. Ex mentibus autem eae solae felices sunt,quibus datur cognitio Dei. Aliud est percipere,aliud perci?pere quod perceperis,seu meminisse. In bru?tis itaque perceptionem agnosco sive sensum eorum quae fiunt,agnosco et imaginationem,sensu cessante manentem,et ideo recursum priorum imaginum,si qua nova imago uni priorum similis occasionem praebeat; sed non agnosco in illis conscientiam,ut scilicet oblata quadam cogitatione percipiant eam vel aliam similem,jam sibi affuisse. Reflexio itaque seu memoria vel conscientia,mentium propria est. Reflexio proprie est memoria cogitationis proxime praecedentis. In sui ipsius perceptione consistit imago divina nobis indita. Non puto ab ullo bruto exerceri illam vim quam in me experior cum volo ut cogitem me nunc cogitare,et hoc ipsum admirer,et continue in me replicem,nullo 1 Antraštėse esantys pavadinimai buvo priskirti Leibnizo raštų redaktorių. Jeigu pavadinimas pasirodo ir tekste,jis buvo užrašytas paties Leibnizo. Išnašose – vertėjo pastabos. 154 traukiamai į save atsigręžti,neįsiterpiant jokio ženklo reikmei,t. y. vien tiesioginiu suvokimu,kai tuo pat metu valingai išblaškome nuo to mąstymo atitraukiančius vaizdus (Paraštėje: Atrodo,kad mąstymas,priešingai nei suvoki_mas,yra apie kokį nors aiškų teiginį). Net jei būtų įsivaizduojama,kad pašalinus organus mūsų protas kurį laiką tikrai nieko naujo nesuvoktų ir tik miegotų arba suvoktų naujus dalykus,kurie neturi tokio ryšio su prieš tai buvusiais,kad jiems trunkant neatsimintume ankstesnio dalyko būsenos,vis tiek jei kada nors po daugelio milijonų metų (juk baigtinis laiko tarpas amžinybėje yra tarsi niekas ir ar tūkstantį,ar vienerius metus miegoti yra tas pat) atsinaujintų būsena,atitinkama tai,kuri kažkada buvo (beveik tokia pati,kaip prieš tai buvusi,tik,žinoma,nesujungta atminties),tuomet atsinaujintų ir prieš tai buvusių dalykų atmintis. Laukiniai gyvūnai neturi jokio aiš- kaus pažinimo.