The peculiarities of creation of political service as a value in communication context/Politines paslaugos kaip vertybes kurimo ypatumai komunikacijos kontekste.

Pruskus, Valdas

Ivadas

Siandien politine veikla vis labiau imama suvokti kaip paslauga. Tai ypatinga paslauga, susijusi su individu ir ju grupiu tarpusavio interesu derinimu, kuris tampa neatsiejama komunikacijos dalimi. Sios paslaugos imasi ne tik politine organizacija, bet vis dazniau ir pavienis politikas, siulydamas derinti interesus, teikti daugiau ar maziau abiem salims priimtinus galimus alternatyvius nesutarimu sprendimo variantus. Politines paslaugos teikimo sekme priklauso nuo dvieju dalyku--gebejimo atspeti visuomenes (atskiru jos grupiu) politinius interesus bei poreikius ir rasti tinkamas priemones bei budus, kaip pateikti paslauga, kad potencialus rinkejai ja paremtu. Tai reikalauja is politiko ne tik tam tikru kompetenciju, bet ir kurybiskumo.

Teikiamos politines paslaugos kaip vertybes atspindi politinio subjekto (politiko) politines orientacijas ir nuostatas bei vertinimus konkreciu socialiniu, ekonominiu bei kulturiniu reiskiniu atzvilgiu. Jos itin svarbios jas skelbianciam politiniam subjektui, nes tik tokiu budu jis gali buti pastebetas, atpazintas ir pilieciu--potencialiu rinkeju tinkamai ivertintas (Kallos, Trasnea 1982).

Taciau akivaizdu ir tai, kad sios vertybes pasizymi ir tam tikru savitumu, kuris geriausiai atsiskleidzia lygiant jas su kitomis--ypac kulturinemis vertybemis.

Zymus britu kulturos sociologas D. Throsby nurodo tokius pagrindinius kulturiniu ir ekonominiu vertybiu savitumus. Ekonomines vertybes turi: 1) aiskius, apibreziamus ir konkreciai ivardijamus siekinius pagal sutartus standartus; 2) tais siekiniais stengiasi gauti materialine nauda; 3) nauda yra reali ir visu pripazistama, del naudos kokybes savybiu bei vertingumo abejoniu ir gincu nekyla.

Tuo tarpu kulturines vertybes nera vienodai, pagal visuotinai sutartus ir visiems suprantamus standartus apibreziamos, nusakomos bei nera susijusios tik su materialines naudos gavimu (Throsby 2001: 28-30; Crane 1992).

Tie ypatumai zenklina ir politines vertybes, kurios taip pat nera vienodai visiems priimtinos, suprantamos ir apibreziamos, o materialines naudos gavimo siekis yra dar menkesnis, ji uzgozia kur kas svarbesnis--valdzios ir galios toskimas.

Nepaisant to, kuriant politinius produktus kaip politines ir kulturines vertybes, reikalinga tai, ka vadiname kurybiskumu (Mansfield 1995: 326).

Kurybiskumu kaip individo dinamisku galiu pasireiskimu is seno domisi filosofai, politologai, psichologai, sociologai, ekonomistai, meno teoretikai. Ligi siol daugiausia demesio skirta kulturiniu ir ekonominiu vertybiu kurimo ypatumams nusakyti (Throsby 2001 ir kt.). Politines vertybes aptariamos daugiausia kreipiant demesi i ju statusa ir atliekamas socialines funkcijas. Neretai ju aksiologinis konstravimas nepagristai spiritua-lizuojamas ir mistifikuojamas. Taciau siandien vis dazniau prabylama ir apie kurybiskuma tokioje svarbioje zmogiskosios veiklos srityje, kaip politiniu paslaugu teikimas. Juolab kad i tai kreipia ir siuolaikinis politikos marketingas (Edelman 2002; Wiszniowski 2007 ir kt.).

Daugiausia aiskinamasi politiniu paslaugu teikimo motyvai, politiku naudojamos priemones savo projektams ir idejoms skleisti (Barnes, Kaase, Klause 1989; Edelman 2002).

Tuo tarpu politiniu paslaugu kaip vertybiu kurimo ypatumai, palyginti su kitu vertybiu kurimu (ypac kulturiniu), nesusilaukia didesnio demesio, isskyrus bendro pobudzio pastebejimus ivairiu autoriu publikacijose (Frey 1997; Kallos, Trasnea 1982 ir kt.). Savo ruoztu tai leistu ne tik aiskiau apibrezti ir ivardyti tuos savitumus, bet ir geriau suvokti paciu politiniu paslaugu kaip vertybiu prigimti. Tai ir yra sio straipsnio tikslas.

Kurybiskumo samprata

Norint geriau suvokti politiniu paslaugu kaip vertybiu kurimo ypatumus, dera palyginti jas su kulturiniu vertybiu (pvz., meno) kurimu. Meno kurinio gaminimas gali buti siejamas su vienu asmeniu (pavyzdziui, paveikslo nutapymas) ir gali buti grupes asmenu bendru pastangu vaisius (spektaklio, kino filmo kurimas ir pan.). Suprantama, kad kiekvienu atveju kurybiskumo procesas bus specifinis: paveikslas--dailininko asmenines kurybos vaisius, tuo tarpu spektaklio, filmo sekme priklausys nuo visu jame dalyvaujanciuju aktoriu vaidybos. Savo ruoztu si vaidyba bus kryptingai reguliuojama ir formalizuojama.

Taciau ar mes galime ziureti i meno kurini, kaip i sumodeliuota racionaliu sprendimu priemimo procesa? Kiek sis procesas yra iracionalus ir kiek jis gali buti "valdomas"? Galima paklausti ir taip: Ar imanu sumodeliuoti menininko veiksmus taip, kad jis sukurtu sedevra?

Cia verta prisiminti, kad per visa XVII a. ir XVIII a. daugelyje traktatu buvo visaip aukstinamas individo kurybinis genijus. Pats zodis "genijus" talpino savyje ne tik paprasta zmogaus isaukstinima, egzaltuoto individo iskelima, bet ir atspindejo tam tikra mastyma bei poziuri i kurybinio ikvepimo saltini. Si savoka pirmiausia apibudino individo religines ar maziausiai dvasines aspiracijas: menininkas kaip dvasiniu galiu (super jegu) kanalas, o kurybiskumas jam dovanotas Dievo, dieviskosios apvaizdos kibirkstis. Dailes, poezijos ir literaturos kuriniu gaminimas (kuryba) buvo suvokiamas kaip isskirtinio individo dvasines patirties israiska (emanacija). Si tendencija buvo tesiama ir velesniais laikais.

Daugelyje traktatu menininko pastangos buvo vaizduojamos kaip jo vidines energijos emanacija. Kartu buvo stengiamasi suprasti ir paaiskinti, kaip sis kurybinis procesas vyksta ir kokie yra svarbiausi to genealumo demenys: ko reikia individui, kad jis galetu kurti? Kaip pastebi siuolaikinis anglu kulturos sociologas Richardas Etlinas, dar XVIII a. gyvenes meno istorikas V. Duff savo ese "Apie genealumo prigimti" (1767 m.) yra nurodes tris kurybiskumo demenis (sudedamasias dalis): pirma, vaizduote (imagination)--ji sutelkia egzistuojancias idejas ir nustato naujus ju tarpusavio rysius; antra, sveika nuovoka, nuomone (judgement)--ji reguliuoja ir kontroliuoja vaizduotes zaisma ir ivertina tu ideju kilti ir raiska; trecia, skonis (taste)--tai vidinis menininko jausmas, kuriuo jis sprendzia apie geri ir blogi, grozi ir bjauruma, santuruma ir juokinguma (Etlin 1996: 38-39).

Siuolaikiniai postmoderno kritikai skeptiskai vertina kuriancio genijaus ideja. Egzistuoja dvi placiausiai paplitusios opozicines kryptys.

Pirmieji teigia, kad kurybiskuma galima apibrezti tik individualiais--specifiniais terminais, kitaip tariant, negalima nustatyti genialumo standartu. Del to bet koks meno kurinio vertinimas visada yra reliatyvus ir permainingas (Kacerauskas 2008). Antrieji laikosi paziuros, kad menine kuryba ir jos vertinimas visada atsiremia i socialini bei politini konteksta, kurio kurejas gali buti paveiktas. Tarp dalyku, kurie tures itakos kurejo skoniui, visu pirma minetina priklausomybe tam tikrai socialinei grupei. Taigi meno kuriniui tam tikro kanono suteikimas (jo kononizavimas) arba paties kurejo asmens isaukstinimas--esanti paprasciausia meninio ar intelektualinio elito nesaikingumo pastanga, o ne realus dalykas (Etlin 1996).

Sunku vienareiksmiskai pritarti vienai ar kitai pusei--tradicionalistams ar postrukturalistams. Abi puses turi pakankamai svariu argumentu. Neabejotina ir tai, kad meno kurejas--tai zmogus, pasizymintis ypatingu skoniu ir vaizduote. Taip pat negincytina, kad jo kurybiskumo raiskai turi itakos ir socialinis bei politinis kontekstas. Taciau ne vieno is minetuju dalyku nederetu suabsoliutinti, suteikiant primata. Kur kas svarbiau yra suvokti, kokiu mastu kurybiskumas gali buti sietinas su racionaliu sprendimu priemimu. Juolab kad butent cia ir ryskeja meninio kurinio (kulturos produkto) ir politiniu paslaugu produkto skirtingumai.

Kurybiskumas kaip racionaliu sprendimu priemimo procesas

Meno kurinys daugelio akyse yra akivaizdi menininko kanciu ir pergyvenimu israiska. Kartu jame ieskoma ir sistemos elementu, logines strukturos, kuri siejama su menininko mastymo ypatumais. Tokiu budu stengiamasi atspeti, menininkas ka norejo pasakyti savo kuriniu (paveikslu). Taigi is esmes stengiamasi atspeti menininko "logika"--kaip jis suvokia pasauli, kokiais simboliais bei zenklais tai isreiskia ir kokia tos israiskos "logine" seka. Butent tam ir atliekama kurinio analize.

Pirmiausia nustatoma (subjektyviai), ka menininkas norejo pasakyti savo kuriniu (koks tikslas) ir kokiomis priemonemis (technika) jis tai atliko. Kitaip tariant, pirmiausia ivardijamas "grynas" kurybinis modelis (ideja), o toliau ziurima, kokiomis techninemis priemonemis tai igyvendinta.

Paprastai ideja, kuria menininkas bando isreiksti savo kurinyje, neturi politines inspiracijos. Menininkas savo darbu pirmiausia siekia sukurti kulturine vertybe ir tuo padidinti jau visuomeneje esanciu kulturiniu vertybiu visuma. Tai pirmaeilis jo tikslas ir misija. Kulturine vertybe kurinyje yra ikunyta menininko kurybiskumo, pasireiskiancio jo gebejimu paslaptingai perteikti vaizduoteje susikurta tikrove (ja isreiksti), paversti vaizdais, zodziais bei garsais ir pasiulyti ziurovui kaip alternatyva esamoms vertybems ir ju isivaizdavimams. Galima pasakyti ir taip: menininkas yra savotiskas vertybiu interpretatorius. Sudeliodamas jas i tam tikras gupes ir tam tikrus "aukstus", parodo mums, kaip jis tai supranta, ir siulo mums irgi i jas taip pasiziureti. Siulo, bet ne vercia.

Tuo tarpu politiko siulymas visada yra angazuotas, primetantis, verciantis rinktis siuloma projekta, kaip geriausia alternatyva. Tam naudoja ir visa itaigos priemoniu arsenala, pasinaudodamas naujausiomis mediju ir informaciniu technologiju galimybemis (Fishman 2006).

Menininko pateiktas sis "grynas" kurybinis modelis neturi jokiu taisykliu ir neimanoma jo aprasyti. "Zaidimo taisykles" cia nustato menininko genijus. Vienintelis dalykas, ka galima padaryti,--tai aiskintis, kokiomis techninemis priemonemis ir budais menininkas perteikia ta savo "tikroves isivaizdavima". Tai pasakytina, pavyzdziui, apie rasytojus, skulptorius, dailininkus, kurie naudojasi tam tikromis "medziagomis" bei atlikimo technika, ir mes galime realiai jas ivardyti, palyginti ir pan.

Taip pat galima pasakyti, kiek meninku naudojasi sia technika ir kokie israiskos budai tam tikru laikotarpiu yra labiausiai paplite. Savo ruoztu tai leidzia kalbeti apie vyraujancius tam tikru laikotarpiu meninius sprendimus, ju priemimo buda ir igyvendinima.

Taciau naudojama technika nedaug pasako apie paties menininko kurybiskuma. Tiesa, galima kalbeti apie jo sugebejima gaminti laikmecio poreikius atitinkancias kulturines vertybes, t. y. pagal visuotinai aprobuotas "taisykles", ir visai nepastebeti dirbancio ne pagal taisykles, kurios galbut bus pripazintos tik ateityje. Taciau dabar ji laikyti "nekurybisku".

Kiekvienam kuriniui pagaminti reikalingas laikas. Nuo to is dalies priklauso ir jo vertingumas. Taciau meniniam kuriniui sugaistas laikas nera taip paprastai nustatomas, kaip pavyzdziui, ekonominei vertybei (plataus vartojimo prekei) pagaminti.

Is tikruju labai sunku nustatyti, kiek sugaista laiko meno kuriniui pagaminti (o butent tai yra svarbu ekonomistams). Tai susije su pacia kurybos prigimtimi. Meno kurinio pagaminimas nera tiesiogiai susijes su menininko techniniais gebejimais ir igudziais ji atlikti. Esme ta, kad menininkas daug laiko praleidzia "veltui", lyg ir nieko neveikdamas, bet kartu nuolat ruosdamasis vidujai busimam veikimui: jame vyksta nuolatinis kurybinis darbas--realybe transformuojama i vaizdus, simbolius, kuriems isreiksti ieskoma reikiamos formos ir priemoniu. Tokiu budu kulturinei vertybei pagaminti sugaistas laikas gali buti padalytas i dvi dalis: pirma dalis--tai laikas, sugaistas "grynai" idejai sugeneruoti ir rasti buda jai materializuoti (garsais, vaizdais, zodziais); antra dalis--tai laikas, sugaistas tai materializacijai atlikti.

Is esmes tai dvi kurybiskumo apraiskos, kurias galima ivardyti kaip--genealuma ir talentinguma (t. y. sugebejima techniskai tobulai, meistriskai atlikti sumanyma). Kiekvienas is minetuju "laiku", sugaistas kulturinei vertybei pagaminti, yra svarbus, taciau nevienodai gali buti ismatuotas ir ivertintas. Idejos paieskos laikas, tiksliau, jo ribos is esmes negali buti nustatytos, kadangi kurybinis procesas vyksta nuolat. Tuo tarpu idejos techninio igyvendinimo laikas gali buti daugiau ar maziau nustatytas, taip pat kaip ir su idejos realizavimu susijusios islaidos. Kokios yra butiniausios su kurinio gaminimu susijusios islaidos?

Akivaizdu, kad menininkas, kaip ir kiekvienas zmogus, turi pirmiausia patenkinti savo elementarius poreikius: jam reikalingas maistas, pastoge, drabuziai. Kita vertus, jam reikalingos ir tam tikros salygos kurybinniam darbui. Nenuostabu, kad daugelis zymiu menininku iesko atokesniu, juos ikvepianciu vietu (neretai gamtos prieglobstyje ir pan.). Suprantama, kad tam butinos lesos. Visais laikais jos buvo svarbus dalykas menininkams. Nuo seno daugelis meno zmoniu turejo savo mecenatus (globejus), kurie rupinosi ju finansais. Ir siandien pasaulyje yra nemazai fondu (visuomeniniu ir privaciu), kurie skiria lesas menininkams palaikyti.

Politikas, kurdamas politini projekta, taip pat naudojasi ivairiais informaciniais saltiniais, kitu sukurtais intelektualiais produktais, siekdamas paimti is ju tai, kas jam atrodo naudinga jo sumanymui. Jo laikas, sugaistas politinei vertybei pagaminti, pat pat gali buti padalytas i dvi dalis: pirma dalis--tai laikas, sugaistas "grynai" idejai sugeneruoti ir rasti buda jai materializuoti (siulomos programos, istatymo teksto parengimas, pasitelkiant specialistus).Sio laiko taip pat negalima tiksliai ismatuoti--tiksliai nustatyti, kiek jo sugaista rengiant istatymo projekta. Antra dalis--tai laikas, sugaistas tai materializacijai atlikti ir naujai paslaugai visuomenei pristatyti. Jo taip pat negalima tiksliai ismatuoti ir ivertinti (pinigine israiska).

Taigi galima tarti, kad bet kokia menine ir politine kuryba yra susijusi su tam tikromis islaidomis (reikalinga kurejo finansinio palaikymo, kad jis galetu materializuoti savo sumanyma). Suprantama, kad tai savo ruoztu daro itaka ir paciam kurybos procesui.

Meno kurinys ima vis daugiau kainuoti. Ypac tai pasakytina apie meno kurinius, kurie yra

ne vieno, bet daugelio kureju pastangu vaisius. Pavyzdziui, kino filmas ar teatro spektaklis (vizualinis reginys)--jam reikalinga speciali iranga, reklama, reikia apmoketi aktoriams, scenos darbuotojams ir t. t. Naturalu, kad kyla ir bilietu kaina. Tokiu budu dideja ir pajamos uz meno kurini.

Savo ruoztu ir politine paslauga, kuria kuriant dalyvauja ne vienas politikas, o zmoniu grupe (konsultantai, ekspertai ir pan.), taip pat ima vis daugiau kainuoti. Todel naturalu, kad ieskoma budu, kaip padidinti pajamas.

Egzistuoja trys budai, kurie naudojami siekiant padidinti pajamas uz meno kurini:

--pajamu didinimas suvarzant (ribojant) kurinio prieinamumo galimybe;

--pajamu didinimas komercializuojant meno kurinius;

--maksimalus pajamu didinimas (kaip vienintelis siekis), panaudojant visas tam reikalui imanomas priemones.

Minetieji budai gali buti taikomi ir siekiant padidinti pajamas ne tik uz meno kurinius, bet ir kitas prekes, kurios atsiduria rinkoje ir yra siulomos vartotojams.

Pajamu didinimas, ribojant priejima prie meno kurinio. Kiekvienas meno kurinys turi savo gerbejus, kurie pasirenge viskam uz galimybe ji regeti (girdeti). Paprastai jie nesudaro daugumos, greiciau mazuma. Taciau aktyvia mazuma. Tokiai mazumai tarnauja nekomerciniai teatro ir kino pastatymai, klasikines muzikos, operos spektakliai, dziazo ar poezijos vakarai ir pan. Paprastai i siuos renginius ateina tie, kurie pasirenge sumoketi gerokai daugiau nei sie galbut yra verti.

Pajamu didinimas komercializuojant meno kurinius, suteikiant jiems komercine orientacija. Akivaizdu, kad siuolaikiniai meno zmones siekia vis patogesnio ir materialiai aprupinto gyvenimo. Del to reikalauja uz savo kurinius vis didesnio atlygio. Jie negaili pastangu ir laiko, kad ju kuriniai pasiektu kuo platesne publika, igytu "vartojamumo" koeficienta. Todel nenuostabu, kad meno kuriniu komercializacija pastaruoju metu igyja vis didesni masta: meno kurinys tampa tokia pat preke, ieskancia savo pirkejo, kaip ir bet kuri kita preke. Pripazinti, varda turintys menininkai multiplikuoja savo meno kurinius, tampancius ekonominemis vertybemis, duodanciomis ju autoriams nemaza pelna (pvz., komiksu, "muilo operu", miuziklu, vaizdo klipu gamyba ir pan.). Savo ruoztu tai sudaro galimybes ju kurejams pagerinti savo materialine padeti.

Maksimalus pajamu didinimas, panaudojant visas imanomas priemones. Nepaisant idealizuotu vaizdiniu, kuriuos sukuria aktoriai ir kiti kulturos veikejai, egzistuoja daugybe zmoniu, kurie taip pat gali buti pavadinti "kulturines produkcijos kurejais". Butent jie, panaudodami naujausias technologijas ir savo technini isradinguma, suteikia esamoms vertybems (kulturinems, ekonominems ir kt.) nauja, patrauklu "veida", jos tampa pageidaujamos visuomenei ar atskiroms socialinems grupems. Suteikdami kuriniams nauja isore, jie inesa ir savo kurybiskuma. Ilgainiui susiformuoja ir tam tikri tokiu gaminiu meninio konstravimo standartai, kurie patys igyja kulturine verte. Si kulturine produkcija sietina su amatininkyste, taip pat tokiomis veiklos sritimis kaip zurnalistika, reklama, dizainas, architekturos paslaugos. Butent siu profesiju atstovu pastangomis kurinys gali tapti dar pajamingesnis. Taigi kartu tapti ir realia ekonomine vertybe.

Tiesa, ne visi laikosi tokio poziurio. Egzistuoja du visiskai skirtingi poziuriai i menininko darba ir jo vertinguma.

Pirmojo salininkai laikosi poziurio, kad menininko darbas yra toks menkas, kad negali buti laikomas savarankiskai turinciu kokia nors verte. Tik atsidures realioje rinkoje meno kurinys tampa ko nors vertas, nes tik cia jis gali buti kam nors idomus ir reikalingas. Taigi tik reali fizine rinka suteikia menininko darbui (kuriniui) ekonomine verte. Galima pasakyti ir taip: rinka determinuoja ir kulturines vertybes. Fizinis darbas transformuoja "paprastas ekonomines gerybes" i "kulturines gerybes" (Brown 1993).

Antrieji mano, kad bet kuri zmogaus sukurta ekonomine gerybe kartu yra ir kulturine vertybe, nors mums daznai tenka pripazinti, kad abi vertybes (ekonomine ir kulturine) nera tiesiogiai susijusios, kadangi vartotojai, zvelgdami i meno kurinius, juos "matuoja" pirmiausia remdamiesi kulturines vertybes argumentais. Taigi egzistuoja tam tikra skirtis tarp meno kuriniu ir ne meno, nors ir juose neretai galima izvelgti ryskiu meniskumo elementu.

Politines paslaugos taip pat yra kurinys. Taciau politikas uz teikiama politine paslauga (idejos, istatymo siulyma) negauna tiesiogines materialines naudos. Istatymu projektu teikimas yra jo pareiga. Ju kiekis neturi tiesiogines itakos ir politiko materialinei padeciai, taciau padeda susikurti gera varda ir pelnyti rinkeju palaikyma. Taip pat padeda buti pastebetam suinteresuotu asmenu, kurie yra pasirenge dosniai atsilyginti uz jiems palankiu sprendimu prastumima Seime.

Tas atsilyginimas galimas tiesioginis (materialinis atlyginimas) ir netiesioginis (paramos suteikimas rinkimuose, apmokant politiku saskaitas. Suprantama, kad kuo didesne nauda tures verslas ar suinteresuotos grupes is siulomo istatymo pataisu, tuo didesnio atlygio gali tiketis politikas.

Nors visose salyse egzistuoja griezti istatymai, reglamentuojantys politiko veikla ir nustatantys ribas, kuriu jis neturetu perzengti, taciau visada buvo ir bus pasiryzusiu rizikuoti. Tai lemia ne tik subjektyvios priezastys, kurios sietinos su kokretaus individo vertybinemis orientacijomis, gyvenimo budu, bet ir objektyvios priezastys. Bene svarbiausia--nuolat auganti buvimo politikoje kaina--didejancios islaidos prisistatymui visuomeneje, naudojantis ziniasklaidos ir reklamos teikiamomis galimybemis. Lesu stygius--bene diziausias issukis, su kuriuo susiduria tiek menininkas, tiek politikas. Tad pajamu didinimas uz teikiamas paslaugas aktualus abiem.

Menininkas, siekdamas pajamu didinimo, stengiasi suvarzyti (riboti) kurinio prieinamumo galimybe vartotojui (ziurovui), o politikas stengiasi kuo placiau paskleisti savo pasiulyma, siekia supazindinti su juo kuo platesne auditorija, nes zinomumas jam yra svarbiausia. Kiek politikas yra zinomas, tiek jis gali buti pastebimas politineje erdveje. Buti pastebimam--tai tureti sansa, kad i tave kreipsis suinteresuotos grupes, visada turincios problemu, kurias gali isspresti tik politiniai sprendimai, priemus naujus ar papildzius pataisomis senus istatymus.

Menininkas pajamu didinima sieja su kuriniu komercializavimu, siekdamas juos kuo brangiau viesai parduoti, o politikas vengia tokio viesumo. Paprastai jis renkasi tuos remejus, kurie dosniausiai atsilygina uz jo teikiamas paslaugas. Viesumas cia nera itin pageidaujamas dalykas, todel nenuostabu, kad menkiausi politiko judesiai susilaukia padidinto ziniasklaidos demesio.

Taigi, i menininko ir politiko darba galima ziureti kaip i atitinkanti dviguba rinkos reikalavima. Viena vertus, menininko vizijos ir politiko izvalgos, paskatintos komplekso aplinkybiu, suzadina idejas, kurias techniniai gebejimai leidzia ikunyti meno kurinyje, politineje paslaugoje (teikiamame istatyme) ir atliepia rinkos poreiki. Kita vertus, meno kurinys, teikiama politine paslauga igyja ekonomine verte (nustatoma jo kaina) per mainus rinkoje. Kartu cia nustatoma ir "kulturine kaina" (meno kuriniui) ir "politine kaina" (politinei paslaugai), kuri pasireiskia per kurinio priemima visuomeneje, jo populiaruma tarp atskiru suinteresuotu grupiu ir ju teikiama parama.

Kurybiskumo ypatumai kuriant politines vertybes

Politiniu paslaugu kaip vertybiu kurimas yra samoningai organizuota individo veikla, kurios motyvas yra santykiu tarp ivairiu socialiniu grupiu harmonizavimas, uz tai pelnant teise jiems atstovauti.

Suprantama, kad toks siekis savaip pazenklina ir politiko kurybiskuma. Nors galima cis izvelgti ir atsitktinumo, ir netgi tam tikro iracionalumo apraisku, taciau vis tik vyrauja racionalusis pradas: aiskus suvokimas, ka norima padaryti, kokiais budais ir priemonemis, kokios reikalingos sanaudos ir kiek is to visuomenei ar ju grupems bus naudos.

Sia prasme politiniu paslaugu kurejo (politiko) veikimas yra daug aiskiau apibreziamas ir nusakomas nei menininko, kuriam neretai pradedant kurinio " gamyba" dar nera visiskai aiskus ir pats sumanymas, ir keliai bei budai jam realizuoti, taip pat ir atlygis, kurio jis gali tiketis uz si darba. Tiesa, menininko, kaip ir politiko, "kurinio" verte nustato rinka (cia ji igyja menine ar politine verte), taciau pati rinka menininkui nera ta vieta, i kurios permainingus vejus jis visada orentuotusi: menininkas yra kurejas, bandantis priversti sios rinkos dalyvius (tiek kolegas menininkus, siulancius savo darbus, tiek meno kuriniu vartotojus) ji pripazinti. Vardan to pripazinimo jis gali aukoti save ir savo gyvenimo laika.

Nors jis tikisi ir laukia sekmes, taciau vardan jos tikras menininkas neatsisakys savo menines kurybos principu ir nesitaikys prie rinkos poreikiu (cia nekalbama apie vidutinybes--masines kulturos produktu gamintojus).

Tuo tarpu politikas yra daug labiau priklausomas nuo politiniu paslaugu rinkos. Politiko misija--tenkinti visuomeneje egzistuojanti poreiki, teikiant politines paslaugas, ir uz tai gauti atlygi--palaikyma rinkimuose (Pruskus 2000).

Taigi politikas suvokia save kaip pajegu ir galinti padeti kitiems, teikti jiems reikalingas politines paslaugas, t. y. jiems pasitarnauti, nors ir uz mineta atlygi.

Savo ruoztu politiniu paslaugu kurimas reikalauja is politiko ne tik zinojimo, kaip tai padaryti (profesines kvalifikacijos ir tam tikros informacijos turejimo), bet ir to, kas irgi gali buti pavadinta kurybiskumu. Taciau sis kurybiskumas yra savitas. Kuo jis pasireiskia?

Norint geriau suprasti jo savituma, deretu pasiaiskinti jo raiska, turint pries akis minetojo V. Duffo pateiktus tris kurybiskumo demenis (sudedamasias dalis): vaizduote, skoni ir sveika nuovoka. Kaip sie demenys veikia politiko kurybiskuma?

Vaizduote. Kaip mineta, vaizduote menininkui padeda sutelkti egzistuojancias idejas bei bandyti izvelgti tarp ju rysius ir tokiu budu kurti naujus ideju darinius, siekiant veliau juos materializuoti zodziais, garsais ar vaizdais.

Politikas, pasitelkes vaizduote, gali bandyti atspeti, kokio pobudzio paslaugu truksta politiniu paslaugu rinkoje, kad galetu pasiulyti jas vartotojui (potencialiam rinkejui). Menininkas savo vaizduotes neriboja (leidzia jai laisvai reikstis), kadangi neturi isankstinio "uzsakymo" patenkinti viena ar kita kulturines vertybes vartotojo poreiki (greiciau tai vartotojo reikalas--priimti siuloma kurini ar ne), o politikas kur kas labiau "izemina" savo vaizduote. Jo vaizduote turi remtis i realybe: jis visada pries akis turi realius zmones su realiomis galimybemis priimti siulomas inovacijas. Sia prasme galima tarti, jog tikro politiko, kuriancio ir siulancio visuomenei politines paslaugas, vaizduote visada bus realistiskesne, arciau zemes nei menininko.

Sveika nuovoka (protas). Menininkui sveika nuovoka yra tam tikras instrumentas (galimybe) kontroliuoti vaizduotes zaisma, laikyti ja tam tikruose remuose, neleisti ju perzengti. Tuo tarpu politikui sveika nuovoka reiskia ne tik tai, kad jis turi paisyti vartotojo (rinkejo) poreikiu, bet ir gebeti patenkinti juos jiems suprantamu ir priimtinu budu, atsizvelgiant i ju mentaliteta, issilavinima, pomegius ir t. t. Taip pat realiai ivertinti ir savo galimybes patenkinti tuos poreikius. Nesekme politikui reiskia iskritima, ilgesniam ar trumpesniam laikui is politinio veiksmo arenos, o kartais ir visiska uzmarsti bei politine mirti.

Tuo tarpu menininkui, nors tokia gresme irgi egzistuoja (buti nesuprastam kulturiniu vertybiu vartotojo ir likti "nenupirktam"), taciau visada dar lieka viltis susilaukti pripazinimo ateityje. Tuomet isaugsianti ir kurinio kaina.

Skonis. Menininkui skonis--tai vidinis jausmas, kuriuo vadovaudamasis jis skiria geri nuo blogio, mela nuo tiesos, ir tai parodo savo kurinyje. Ta "skirti" meno vertybiu vartotojas priima arba nepriima. Tokiu budu ji visada islieka kaip vienas is daugelio pasiulymu kulturiniu vertybiu vartotojui, ir tiek). Tuo tarpu politikui skonis--tai vidine nuojauta, sakanti, ko reikia rinkejui cia ir dabar. Tad jam svarbu ne tiek "mano skonis" (menininko atveju), bet vartotojo--rinkejo skonis. Svarbu atspeti rinkejo skoni ir paversti konkreciu pasiulymu (politine preke ar paslauga). Butent tai kaip tik ir yra pagrindinis politiko rupestis.

Taigi, kaip matyti, politiko, kaip politiniu paslaugu kurejo ir teikejo, veiksmus rinka zymiau daugiau iremina nei menininko. Todel nenuostabu, kad politiko veiksmai, kuriant politines paslaugas, yra labiau racionalizuoti.

Nepaisant to, jie ne visada uztikrina jam sekme, kadangi neimanoma visiskai atspeti ir tuo labiau tiksliai nusakyti rinkeju elgsenos politiniu paslaugu rinkoje. Tas pasakytina tiek apie politines, tiek apie kulturines vertybes, kuriu zmones siekia.

Kita vertus, politiniu paslaugu ir kulturiniu vertybiu priemimas paprastai reiskia pripazinima, o pripazinimas--tai pirmas zingsnis i isiamzinima. Patirtis rodo, kad menininkas retai susilaukia pripazinimo dar jam gyvam esant. Daugeli guodzia mintis, kad jie bus pripazinti, tegu ir po mirties. Todel jiems pripazinimas cia ir dabar nera toks jau svarbus ir aktualus.

Tuo tarpu politikui svarbu buti pripazintam cia ir dabar. Visuomenes pripazinimas ateityje ji mazai guodzia. Todel tam, kad igytu ta pripazinima, jis pasirenges pats aukotis ir aukoti kitus, neretai netgi artimuosius ir draugus, bet islikti visuomenes demesio centre. Cia jam i pagalba ateina ziniasklaida. Si judvieju draugyste nera paprasta. Kiekviena is pusiu stengiasi patenkinti savo interesus.

Ziniasklaidos priederme, tenkinant visuomenes smalsuma, rodyti politiku nedorus darbus ir uzdavineti nepatogius klausimus, o politiko vienas is pagrindiniu rupesciu yra nuslepti praeities nuodemes ir susikurti palanku ivaizdi visuomenes akyse.

Tureti uztareja politiko asmenyje naudinga ir ziniasklaidai. Tai panasu i santuoka, bet ne is meiles, o is isskaiciavimo. Daugelis tokiu santuoku nera ilgalaikes. Ne isimtis ir si. Nedaug tereikia, kad si draugyste isirtu, o jai isirus abi puses vel iesko nauju partneriu.

Isvados

Politiniu paslaugu produktai, kaip politines ir kulturtines vertybes, yra individo kurybines veiklos (kurybiskumo) rezultatas. Tiek menininkui kaip kulturiniu vertybiu (prekiu, paslaugu) teikejui, tiek politiniu paslaugu srityje veikianciam politikui kaip politiniu vertybiu teikejui budingas kurybiskumas, kuri sudaro trys svarbiausi demenys: vaizduote, sveika nuovoka (protas) ir skonis. Ju raiska menininko ir politiko veikloje turi savu ypatumu.

Politiniu paslaugu srityje veikianciam politikui vaizduote padeda sutelkti egzistuojancias idejas, bandyti izvelgti tarp ju sasajas ir tokiu budu kurti naujus ideju darinius, siekiant veliau juos materializuoti zodziais, garsais ar vaizdais, suteikiant galimybe individui pazvelgti i juos netiketu rakursu ir darant ji savo sumanymo bendrakureju bei palaikytoju, tikintis pelnyti jo palaikyma rinkimuose. Taigi tureti ir apciuopiamos naudos. Menininkui vaizduote--kaip Dievo dovana ir sunkiai nuspejamas jos zaismas, del kurio jis ne kiek nesijaudina. Taip pat jam mazai rupi, ar jo kurini supras vartotojas--jam svarbu sumanymas ir jo realizavimo isbaigtumas.

Kurianciam menininkui sveika nuovoka yra tam tikras instrumentas (galimybe) kontroliuoti vaizduotes zaisma, laikyti ja tam tikrose ribose, neleisti ju perzengti. Tuo tarpu politikui sveika nuovoka reiskia ne tik tai, kad jis turi paisyti rinkeju interesu bei poreikiu, bet ir gebeti itikinamai parodyti, kad jam tie ju poreikiai itin svarbus ir jis pasirenges visais imanomais budais siekti ju igyvendinimo. Tokiu budu pelnyti pripazinima (pirkima) cia ir dabar. Tuo tarpu kurianciam menininkui, nors ir egzistuoja gresme buti nesuprastam ir "nenupirktam" kulturiniu vertybiu vartotojo, taciau visada lieka viltis susilaukti pripazinimo ateityje.

Kurianciam menininkui skonis--tai vidinis jausmas, kuriuo vadovaudamasis jis kuria ir siulo savo kurinius kaip viena is daugelio pasiulymu kulturiniu vertybiu vartotojui, palikdamas jam pasirinkimo teise ir nesiekdamas pernelyg pataikauti jo igeidziams. Politikui skonis--tai taip pat vidine nuojauta, sakanti, ko rinkejui reikia ir kaip galima patenkinti ta poreiki. Taciau jam svarbu ne "mano skonis" (menininko atveju), bet rinkejo skonis, kuri reikia nuspeti. Todel nenuostabu, kad jo veiksmai, kuriant politines vertybes, yra labiau racionalizuoti. Taciau jie ne visada uztikrina jam sekme, kadangi neimanoma atspeti, o tuo labiau tiksliai nusakyti rinkeju elgsenos rinkimu mugeje.

Literatura

Barnes, S. H.; Kaase, M.; Klause, A. 1989. Political Action. Beverly Hills: Sage. Brown, M. 1993. An entrepreneur inspite of himself. Edgar Degas and the Market, in Haskell Thomas L. and Teichgraeber Richard F. (Eds.). The Culture of the Market: Historrical Essays. Cambridge University Press, 261-268.

Crane, D. 1992. The Production of Culture. London-New York: Sage Publications.

Edelman, M. 2002. Politinio spektaklio konstravimas. Vilnius: Eugrimas.

Etlin, R. A. 1996. In Defence of Humanism: Value in the Arts and Literature. Cambridge University Press, 398-399. http://dx.doi.org/10.1017/CBO9781139172790

Fishman, J. 2006. Do not Leave Your Language Alone: The Hidden Status Agendas Within Corpus Planning in Language Policy. Lawrence Erlbaum Associates.

Frey, S. R. 1997. Not Just for Money: An Economic Theory of Personal Motivation. Cheltenham; Edward Elgar, 346.

Kacerauskas, T. 2008. Tikrove ir kuryba. Kulturos fenomenologijos metmenys. Vilnius: Technika. http://dx.doi.org/10.3846/1444-M

Kallos, N.; Trasnea, O. 1982. Political values Their Status and Social Function, International Political Science Review 3(April): 182-189. http://dx.doi.org/10.1177/019251218200300204

Mansfield, E. 1995. Innovation in Technology and The Economy: Selected Essays of Edwin Mansfield. Aldeshot: Edward Elgar.

Pruskus, V. 2000. Politiniu paslaugu teikimo pagrindai. Vilnius: VPU leidykla.

Throsby, D. 2001. Economics and Culture. Cambridge University Press.

Wiszniowski, R. 2007. Marketing wyborczy. Warszawa-Wroclaw: Odis.

Valdas Pruskus

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Kurybiniu industriju fakultetas, Filosofijos ir politologijos katedra, Sauletekio al. 11, LT-10223 Vilnius, Lietuva

El. pastas [email protected]