Entertainment in view of politicians in Ancient Greece and Rome/Pramogos politiku akiratyje senoves Graikijoje ir Romoje.

Pruskus, Valdas ; Kocai, Elena

Ivadas

Visais laikais pramogos uzeme svarbia vieta zmogaus gyvenime. Jos atliko ne tik relaksacine, bet ir pazintine bei auklejamaja funkcija. Todel nenuostabu, kad pramogos ir ju organizatoriai susilaukdavo didelio zmoniu demesio. Tiesa, ivairiais istorijos laikotarpiais tas demesys ir jo raiskos forma skyresi. Mat skyresi ir pacios pramogos, ju pobudis bei tipai. Nebuvo abejingi joms ir valdantieji. Taciau ju poziuris i pramogas ir ju panaudojimo galimybes, siekiant savu tikslu, skyresi. Vieni, remdami pramogas liaudziai, patys jose aktyviai nedalyvavo, uzimdavo tik garbiu stebetoju pozicijas. Kiti, dosniai inansuodami pramogas, kurios susi laukdavo didziausio ziurovu demesio, stengesi pelnyti ir potencialiu rinkeju palankuma. Sios tendencijos uzuomazgos pastebimos jau senoves Graikijoje ir Romoje, taciau itin sustiprejo musu laikas.

Apie vyravusias pramogas senoves Graikijoje ir Romoje yra rase tyrejai O. G. Brockettas (Brockett 2000), E. P. Estterlingas, P. E. Hallas (Estterling, Hall 2002), S. Rossas (Ross, S. 1996), K. E. Rossas (Ross, K. E. 1996), E. Rozikas (Rozik 2002) ir kt. Jie nagrinejo ivairius tu pramogu atsiradimo, raiskos ir raidos aspektus. Taciau analitinio pobudzio darbu, kuriuose butu nagrinejamas senoves Gaikijos ir Romos valdanciuju (politiku) poziuris i pramogas ir ju naudojima, siekiant politiniu tikslu, autoriams neteko aptikti.

Sio straipsnio tikslas--apzvelgti pramogu vieta individo ir visuomenes gyvenime, isryskinant valdanciuju (valdzios) laikysena ju atzvilgiu senoves Graikijoje ir Romoje. Juolab kad ju laikysenos atgarsius galima atsekti ir musu laiku politiku praktikoje.

Pramogos senoves Graikijoje

Pramogos senoves Graikijoje buvo svarbi ir neatsiejama individo ir visuomenes gyvenimo dalis, turejusi politini atspalvi. Pramogu pletote Graikijoje veike spartus naujo tipo miestu augimas, kuri leme amatu nuo zemes ukio atsiskyrimas, platus mainai ir ypac prekybiniu rysiu pletra.

Mikenu epochos miestai prarado anksciau tureta reiksme. Homero laiku (VIII-VI a. pr. Kr.) miestai (poliai) buvo ne kas kita, kaip sutvirtinti centrai. Bet pradine polio paskirtis, kaip karinio vado ir jo palydovu buvimo vieta, ilgainiui pasikeite. Polio savoka praplatejo. Poliu pradeta vadinti ne tik sustiprinta miesto dali, bet ir visa gyvenvieciu, ieinanciu i miesto ribas, visuma. Miestu plotas pletesi, apie juos iskilo prekybos ir amatu priemiesciai.

Tankiausiai gyvenamais miestais VIII-VII a. pr. Kr. buvo laikomi rytuose--Miletas, vakaruose --Korintas. Turtinga gamta ir zaliavu perteklius padejo greitai ir vesliai suklesteti aukstai zemdirbystes kulturai ir amatams. Augant prekiniam piniginiam ukiui ir vergvaldystei, didejo turtine nelygybe tarp laisvuju pilieciu. Ryski prabanga ir neturtas dar stipriau pabrezdavo socialine nelygybe ir paastrindavo klasinius priestaravimus.

Daugelyje miestu viespatavo giminine aristokratija. Suprantama, kad tokia situacija negalejo tenkinti liaudies (demoso), kuris buvo nusiteikes demokratiskai. Taciau pats demosas nebuvo vienalytis. Is liaudies mases--smulkiu ir vidutiniu zemvaldziu, amatininku ir kt. issiskyre amatininku, prekybininku inansine aristokratija. Pastarosios ir demoso interesai buvo toli grazu nevienodi. Kai kuriais klausimais ji solidarizuodavosi su senaja aristokratija, taciau kartu pasisake uz demokratija. Kova uz demokratijos teises VII-VI a. pr. Kr. aktyviai issivyste visame helenu pasaulyje.

Daugelyje miestu pereinamoji pakopa is giminines aristokratijos i demokratija buvo tironija. Jos budingas bruozas--uzurpacija, vieno asmens ivykdytas smurtiskas valdzios uzgrobimas. Daugeliu atveju tironai, pries ateidami i valdzia, pasireiksdavo kaip demoso vadai. Paprastai jie buvo kile is pacios aristokratijos. Tai buvo zmones, del vienu ar kitu priezasciu atitruke nuo savo klases arba nesilaike jos paziuru kai kuriais klausimais.

Tironu isorine padetis primine monarcho, t. y. vienvaldzio valdovo padeti, o jie patys stengdavosi panaseti i senuosius karalius, apsistatydami ginkluotais palydovais ir "ismintingais patarejais" . Tironu politika buvo priestaringa. Is vienos puses, noredami patraukti i savo puse liaudi (demosa), jie griebdavosi ivairios rusies, atsizvelgiant i aplinkybes, demagoginiu priemoniu: gerai elgdavosi su miestu pilieciais, uzstodavo juos teismuose, kaltindavo turtinguosius godumu, koniskuodavo ju turta ir zemes, kartais netgi isdalindavo koniskuotas zemes neturtingiesiems. Is kitos puses, jie stengdavosi uzglaistyti klasinius turtinius kontrastus bei priestaravimus, leisdami istatymus pries prabanga, apribodami vergu turejimo skaiciu ir t. t.

Kaip pastebi Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.), visu siu priemoniu tikslas aiskus: "Tironas savo pavaldiniu akyse turi buti ne tironu, o seimininku ir karaliumi, ne uzurpatoriumi, bet globeju, tironas turi gyventi kukliai, neleisti sau nesaikingumo, kilminguosius patraukti i savo puse elgesiu, o daugumai vadovauti demagogiu priemoniu pagalba." (Aristotelis 1997: 89).

Vienas is efektyviausiu budu pelnyti visu gyventoju palankuma pasirode esas ivairiu pramogu ir sventiniu renginiu organizavimas. Is pradziu valdzios palaikymo susilauke sventes, skirtos populiariausiu graiku dievu--Atenes, Demetros ir Dioniso garbei. Valdovo paliepimu buvo sudaroma pareigunu grupe, kuriai pavedama organizuoti sventes ir priziureti ju eiga, o is valstybes izdo skiriamos tam lesos.

Atenes garbei buvo svenciama panateneju svente, kurioje dalyvaudavo visi Atenu gyventojai. Deiveje Ateneje rado savo isikunijima valstybes centralizacijos ideja, kuri turejo suvienyti visus Graikijos gyventojus--padeti itvirtinti valstybine tapatybe. Panatenejos buvo svenciamos kasmet, o ypac iskilmingai--kas ketveri metai. Svente tesesi is eiles sesias dienas. Programa sudare raituju ir pesciuju rugtynes, begimas su deglais, chorinis dainavimas, sokiai, deklamacijos ir muzikines varzybos.

Visuotines reiksmes taip pat buvo ir sventes Demetros garbei (Eleuzino misterijos) ir daugybe svenciu, skirtu dievui Dionisui. Is pradziu visos minetos dievybes buvo agrarines, o svenciamos ju garbei sventes--zemdirbiu sventes. Veliau Periklis (V a. pr. Kr.), remdamasis savo bendraja politine ideja, stengesi atenieciu sventems ir dievybems suteikti panhelenistini pobudi (Ross, S. 1996: 65).

Is dainu ir maldu (ditirambu), garbinusiu Dionisa, issivyste graiku tragedija. Tragedija is tikruju reiskia "oziu daina". Oziu kailiais apsirenge zmones vaizdavo Dioniso palydovus--satyrus. Dioniso kulte isliko daug gilios senoves liekanu sokiu pavidalu, kai pritariant astriems fleitos, bugnu ir tamtamu garsams, buvo ekstaziskai nusigeriama, skerdziami gyvuliai ir ryjama ju kruvina mesa. Dioniso kultas sparciai plito ne tik kaimuose, bet ir miestuose (Estterling, Hall 2002: 36-38).

Atenuose nuo VII a. pr. Kr. didziausias miesto dionisijas eme rengti valstybe, ir nuo tada Demetros kultas tampa valstybiniu. Is pradziu ditirambai Dioniso garbei, giedami choro, nepasizymejo nei sudetingumu, nei meniskumu. Todel didelis zingsnis buvo veikianciojo asmens--aktoriaus ivedimas i chora. Aktorius deklamuodavo mita apie Dionisa ir mesdavo chorui replikas. Tarp aktoriaus ir choro uzsimegzdavo pokalbis--dialogas, sudarantis draminio vaidinimo pagrinda.

Pirmosios tragedijos buvo sukurtos Atenuose dar VI a. pr. Kr. Jonenu sukilimo metu Frinichas pastate tragedija "Mileto apemimas", kuri priverte ziurovus verkti, bet valdzia skyre autoriui didele pinigine bauda uz tai, kad primine atenieciams neseniai juos istikusias nelaimes, o ypac nesekmingus valdzios bandymus apginti miesta. Tai rodo, kad vadzia, nors ir aktyviau nesikiso i organizuojamus renginius, bet uoliai stebejo pilieciu reakcijas i juos ir atitinkamai reagavo.

Tikruoju Graikijos tragedijos kureju yra laikomas Eschilas. Ivesdamas antra veikiantiji asmeni, jis dar labiau pagyvino pasakojima, padare drama dinamiskesne ir priartino prie ziurovo. Be to, Eschilui tyrejai priskiria patobulinto scenos aparato organizavima--dekoraciju, kaukiu, kotiurnu, skraidomuju, griaudziamuju ir kitu masinu ivedima. Butent nuo Eschilo ir prasideda graiku teatro istorija.

Panasiai kaip graiku drama, graiku teatras buvo neatskiriamas nuo Dioniso kulto ir dionisiju. Atliekant aukojimus ir juos lydincias magiskas ceremonijas, dalyviai susesdavo gretimos kalvos, esancios salia aukuro, slaituose. Tokia buvo graiku teatro pradzia. Amiteatro principas isliko ir veliau. Graiku teatrai per visa istorija liko amiteatrais, pastatytais kalvu papedeje, po atviru dangumi, be stogo ir uzdangos. Graiku teatras buvo laisvas plotas, sudaras pusrati (amfiteatra). Taigi, pacioje graiku teatro konstrukcijoje slypi demokratinis principas--stengtasi neapsiriboti uzdaromis patalpomis. Graiku teatrai galejo buti labai didelio masto ir talpindavo daugybe zmoniu. Pavyzdziui, Dioniso teatras Atenuose talpino 3 tukst. ziurovu. Veliau, helenistineje epochoje (IV- III a. pr. Kr.), buvo sukurti teatrai, talpine 50 tukst. ir net daugiau nei 100 tukst. ziurovu.

Teatro vaidinimai vykdavo tik per Dioniso sventes ir is pradziu sudarydavo kulto dali. Tik pamazu teatras pradejo igyti visuotine reiksme, tapdamas poliui ne tribuna, bet ir poliso gyventoju laisvalaikio ir pramogu vieta. Graiku poliu auksta bendraji kulturos lygi galima butu priskirti teatrui, organizavusiam, auklejusiam ir lavinusiam liaudies mases. Dramatiniai vaidinimai buvo neatskiriami nuo demokratiniu poliu, o poliu demokratijos negalima isivaizduoti be teatriniu vaidinimu, i kuriuos susirinkdavo kartais beveik puse miesto (Ross, S. 1996: 89-91). Juolab kad teatras buvo lengvai prieinamas nuo Periklio laiku (V a. pr. Kr.), kai sis isleido istatyma, kuriuo padare teatro lankyma nemokama visiems Atenu pilieciams.

Kadangi zymia miesto gyventoju dali sudare laisvieji pilieciai, tureje daug laisvo laiko, tai suprantama, kad laisvalaikis be pramogu buvo sunkiai isivaizduojamas. Tai suprato ir valdovai. Todel greta teatriniu vaidinimu imta organizuoti ivairias sporto rungtynes, zaidimus, imtynes, muzikines, literaturines ir kt. pramogas.

Pagrindiniais ju remejais buvo valdovai miestuose, o kaimo vietovese--vietiniai turtingi zmones. Jie gerai suprato pramoginiu renginiu svarba visuomenes solidarumui, sutelktumui, o kartu ir savo, kaip siu renginiu globeju, ivaizdziui ir autoritetui stiprinti. Kaip pastebi zymus to meto istorikas Tukididas (apie 460-395 m. pr. Kr.), vienoje is savo kalbu Perilis sitaip nusake pramogu organizavimo prasme: "Organizuodami metai is metu zaidimus ir aukojimus mes suteikeme savo dvasiai galimybe gauti ivairiopa poilsi po darbu, kasdieni malonuma, kuris nuveja niuruma ir liudesi" (Sergejevas 1952: 321).

Taigi senoves Graikijoje valdovai ir didikai pramogose pirmiausia izvelge relaksacine, auklejamaja, itampa visuomeneje mazinancia ir solidaruma skatinancia funkcija, todel negailejo lesu tokiems reginiams remti. I ju praktini organizavima nesikiso, taciau akylai stebejo ju poveiki visuomenei ir uz savo mecenatyste tikejosi pelnyti pilieciu palankuma.

Pramogos Romoje

Romenai, uzkariave Graikija (I a. m. e.), patyre didele jos itaka savo viesajam ir kulturiniam gyvenimui. Ankstyvieji Romos istorijos veikalai buvo rasomi graikiskai, nors ir persunkti romeniska dvasia. Tu laiku Romos kulturoje daug pasisavintu ir neoriginaliu elementu. Taciau nebuvo uzmirstos ir ankstyvesnes italiskosios tradicijos. Butent jos ir padejo Romai islaikyti kulturini tapatuma.

III ir II a. pr. Kr. Romai sparciai pleciant savo teritorija uzkariautu krastu saskaita, klostesi naujos socialinio ir ekonominio gyvenimo salygos, kurios keite ir pacius romenu buities pagrindus. Roma neteko valstieciu miesto bruozu, tapo pasauliniu centru. Romeniskas paprastumas pasitrauke i praeiti. Grieztos cenzoriu priemones negalejo sulaikyti plintancios prabangos. Rubu (ypac moteru) prabanga, puotu ir namu aplinkos puosnumas tapo neatskiriama viespataujanciu klasiu buities dalimi.

Ankstyvojoje epochoje tevas buvo vienintelis savo vaiku mokytojas, aukletojas, jis moke rasyti ir skaiciuoti, taip pat nesudetingu agronomijos dalyku, verte juos ismokti Dvylikos lenteliu istatymus (senoves Romos istatymu savadas, parasytas III a. pr. Kr.), kurie auklejo proteviu paparociu dvasia. Nuo II a. m. e. situacija keitesi. Mokslas tampa sudetingesniu, atsiranda mokytoju graiku, kurie labai daznai buvo nelaisvi zmones. Romoje atidaromos graikiskos mokyklos. Jose didelis demesys kreipiamas i paveikiu retoriniu metodu isisavinima, besimokantieji supazindinami su ivairiu filosofiniu sistemu pagrindais.

Tiesa, vystantis Romos literaturai, mokykloje pravedami uzsiemimai ir pagal lotyniskus pavyzdzius. Taciau helenistinio mokslo idejos plito, ir protestai Romos sentikiu, is kuriu itakingiausias buvo stambus politinis veikejas Katonas Vyresnysis (234-149 m. pr. Kr.), pirmasis isdestes Romos istorija lotyniska proza (iki tol analai buvo rasomi graikiskai), negalejo ju sulaikyti. Helenizmas turejo itakos ivairioms Romos ideologijos formoms. Taciau religijos srityje helenizacijos procesas vyko letai.

Romenai gana laisvai i savo dievu sarasa itraukdavo graiku dievus, palikdami net ju vardus arba sutapatindami juos su tam tikromis romenu dievybemis. Graikiskas Olimpo panteonas buvo oicialiai pripazintas. (Dvylika olimpieciu dievu buvo: Jupiteris (Dzeusas), Junona (Hera). Neptunas (Poseidonas), Munerva (Atena), Marsas (Aresas), Venera (Afriotide), Diana (Artemide), Vulkanas (Hefaistas), Vesta (Hestija), Merkurijus (Hermis), Cerera (Demetra) ir Apolonas, kuris buvo garbinamas tuo paciu vardu.)

Kartu su olimpinemis dievybemis Romoje ivedami ir kiti graikiski kultai. Sventoves, kurios buvo skirtos graiku dievams, statomos miesto ribose. Uzgrobus graiku miestus, i Roma suvezamos dievu statulos ir statomos ivairiose sventyklose. Graikiski atvaizdai padeda plisti antropomorizmui, kuris buvo svetimas ankstyvajai romenu religijai. Kartu su graikisku kultu ir dievu atvaizdais plinta ir graiku mitologija. Ja populiarina poetai. Vertimuose is graiku kalbos jie, remdamiesi visokiausiomis asociacijomis, randa graiku dievybiu ekvivalentus (Muza--Kammena, panas--Silvanas ir t. t.).

Romoje, kaip ir Graikijoje, nebuvo zyniu kastos ir religiniu dogmu, Romos religijos helinizacija nereiske perejimo i kita tikejima. Tai buvo tradiciniu romenu savoku pritaikymas prie nauju gyvenimo salygu ir naujos pasauleziuros. Paliekamos oicialios sventes, daug senovisku apeigu, kurios ilgainiui daresi vis maziau suprantamos patiems romenams.

I Roma skverbesi ir Rytu religijos, kurios plito kartu su atveztiniais vergais, kilusiais is Rytu saliu. Tiesa, Rytu religijos rasdavo savo salininku ir tarp demokratiniu sluoksniu, kurie buvo nepatenkinti oicialiaja religija. Tarp Romos visuomenes aukstuju sluoksniu sklido graiku ilosofu paziuros religijos klausimais. I lotynu kalba buvo isversti rastai Euhemero, kuris visus dievus laike anksciau gyvenusiais zmonemis ir is esmes neige ju dieviskuma. Helenistine itaka keite romenu religinius isitikinimus, ugde skeptiska paziura i tradicine religija ir apskritai i religija.

Graiku dramos pradzia sietina su Dioniso kulto garbinimu, kuris ir sudare prielaidas teatrui atsirasti, o romenu dramos uzuomazgos yra susijusios su kaimo sventemis. Savo ruoztu joms itakos turejo kaimynines tautos. Pagrindinis draminio vaidinimo zanras buvo atelanos. Jos kilo Etrurijoje ir buvo susijusios su kulto veiksmais. Sia forma isvyste oskai, ir pats atelanu pavadinimas buvo kiles nuo Kampanijos srities Atelos miesto. Atelanos buvo linksmos pjeses, kuriu turini sudarydavo kaimo ir mazu miesteliu gyventoju kasdieninio gyvenimo scenos. Atelanose svarbiausius vaidmenis atlikdavo vis tie patys tipai charakteringu kaukiu pavidalu (besotis, pagyrunas zioplys, kvailokas senis, kuprotas gudruolis ir kt.). Is pradziu atelanos buvo vaidinamos ekspromtu (Rozik 2002: 34-36). Veliau toji improvizacijos forma romenu dramaturgu buvo panaudota kaip atskiras komedijos zanras. Zymiausi ju--Titas Makcijus Plautas (254184 m. pr. Kr.) ir Publijus Terencijus Afrikietis (190-159 m. pr. Kr.), kurie savo buitinese komedijose vaizdavo kasdienini masiu gyvenima ir meistriskai kure komiskas situacijas, kuriose atsidurdavo jo sutartiniai tipai, personazai. Jos buvo lengvai isimenamos ir patiko ziurovams: apie tai mes galime spresti is to, kad italiku vazu tapyboje randame vaizdu is Plauto komediju. Plauto komedijos ziurovams buvo ne tik pramoga, jos auklejo ir ugde ziurova, skiepydamos teisingumo, padorumo ir ismintingumo idealus. Naujuju laiku komedija pereme ir ispletojo kai kuriuos Plauto siuzetus bei motyvus.

Taciau buitine komedija, o veliau ir tragedija neisstume tu vaidinimu, kurie atsirado dar ankstyvesniu laikotarpiu ir buvo siejami su ivairiomis romenu sventemis, kuriuose ryskus zaidybinis pramoginis elementas.

Seniausiems zaidimams priklauso ivairiu rusiu zaidynes. Jos vykdavo lygumoje tarp Abentino ir Palatino kalvu (Circus Maximus), kur kadaise, pagal padavima, romenai pagrobe sabinietes. Cia dar ankstyvojoje epochoje pradeta rengti vietas ziurovams. Tai buvo is lentu sukaltos pakylos, kurios buvo nuimamos pasibaigus zaidimams. Gerejancios romenu ekonominio gyvenimo salygos (turtai, igyti uzkariavus kitas tautas), aukstuomenes noras patraukti savo pusen romenu minia, miesto plebso didejimas prisidejo prie to, kad vaidinimai tapo ilgesni, puosnesni ir ivairesni. Ilgainiui jie tapo miesto pilieciu telkimosi ir komunikacijos centrais.

Cirko vaidinimus sudarydavo ivairios rungtynes: buvo ruosiamos kumstynes, lenktynes karo vezimais, begimo lenktynes, jauni romenai rengdavo ziurovams parodomasias grumtynes. Visos sios rungtyniu formos, turejusios rysku pramogini elementa ir traukusios ziurovus, isliko iki musu laiku, nors ir igijo siuolaikines raiskos bruozu.

Greta cirko atsiranda ir kitokiu vaidinimu (reginiu, kurie veliau buvo rengiami Romos amiteatre). Etrurijoje (vidurineje Italijoje) dar etrusku miestu zydejimo metu (IV-III a. pr. Kr.) buvo populiarus gladiatoriu zaidimai, kurie is pradziu buvo susije su kultu uz mirusiuju ramybe. Gladiatoriu kautynes buvo ruosiamos etrusku aristokratu kiemuose. Jos atsirado dar tais laikais, kai paimtus i nelaisve priesus priversdavo kautis ant zuvusiu karvedziu kapo. Zuve gladiatoriai tureje uztikrinti nugaletoju ramybe. Veliau gladiatoriu kautyniu tradicijas is Etrurijos pereme ir kitos italiku tautos (Ross, K. E. 1996: 56-58).

Ilgainiui tuos kruvinus reginius imta rengti kaip vaidinimus amfiteatruose. Gladiatoriu zaidimai pirma karta Romoje buvo surengti 264 m. pr. Kr. Juose dalyvavo trys poros gladiatoriu. II a. viduryje tie zaidimai tampa daznu reiskiniu. Paprastai juos rengdavo privatus turtingi asmenys po izymiuju romenu laidotuviu. Skaicius gladiatoriu, kurie dalyvaudavo tose kovose, didejo, o renginiams buvo isleidziamos vis didesnes pinigu sumos. Gladiatoriai buvo atrenkami is nuteistuju nusikalteliu, karo belaisviu ir nusikaltusiu vergu. Tam tikri priziuretojai mokydavo juos kautis. Veliau atsiranda gladiatoriaus meno mokytojo profesija ir pradedamos steigti specialios gladiatoriu mokyklos. Jose mokoma meno zudyti. Zudynes kaitino plebso aistras ir zemuosius jo instinktus. Tokia ziauraus reginio ikaitinta minia buvo didele jega, kuria stengesi savo pusen patraukti turtingieji, pelnyti ju palankuma, ypac ivairiu rinkimu metu.

I a. pr. Kr. ypac dideli vaidmeni politiniame Romos gyvenime vaidino magistratu (miesto vadovu) rinkimai. Pagal diktatoriaus Liucijaus Kornelijaus Sulos (88 m. pr. Kr.) nustatyta tvarka i naujas provincijas konsulai ir pretoriai buvo skiriami tik po to, kai budavo isrinkti i magistrata Romoje ir ten kuri laika padirbedavo, nors ne visada budavo grieztai to laikomasi. Tik tada asmuo galejo tiketis buti paskirtas i provincija, kur atsiverdavo dideles praturtejimo galimybes. Todel kandidatai stengesi visais budais patraukti rinkejus i savo puse.

Yra islikes tekstas, kurio turini sudaro patarimai, kaip reikia siekti konsulavimo. Tuos patarimus ("Instrukcija") dave Kvintas Tulijus Ciceronas savo broliui Markui, zinomam oratoriui, kuris norejo tapti konsulu. Marko Cicerono padetis buvo sunki del to, kad jis buvo naujas zmogus (homo novus), neturejo kilmes pirmenybiu, kilmingu proteviu ir pan. Del to jis, skirtingai negu jo konkurentai, galejo pasikliauti tik savimi, tik savo, kaip zymaus oratoriaus ir advokato, reputacija. Taciau to neuzteko.

Kvinto nuomone, dvi aplinkybes galincios uztikrinti kandidatui rinkeju balsus: draugu uolumas ir liaudies palankumas. Draugiskus santykius reikia stiprinti ir plesti ir visokiais budais. Reikia patraukti savo pusen magistratus, senatorius, raitelius. Neniekinti ir smulkiu zmoniu (atleistiniu), savo tribos (seimos) pilieciu ir net vergu, nors jie ir nedalyvauja rinkimuose, taciau zmogaus reputacija labai priklausanti ir nuo tarnu atsiliepimu.

Pats kandidato pasirodymas viesai gatveje turis iteigti rinkejams pagarba. Butina kasdiena salia saves surinkti daugeli ivairiu luomu, amziaus ir visuomeniniu padeciu zmoniu, nes is ju gausumo galima spresti, kokios yra galimybes ir kiek tiketis paramos.

Zmoniu palankumo galima siekti ivairiais budais. Kandidatas turis buti malonus, stengtis atsiminti kiek galima daugiau zmoniu ir juos susitikes vadinti kiekviena vardu, itempdamas savo atminti ir pasinaudodamas nomenklatoriaus --vergo patarnavimais, kuris i ausi snibzdetu, koks yra sutiktojo vardas. Pataikavimas esas ydingas kasdieniniame gyvenime, taciau jis butinas, kai siekiama konsulo vietos. Kandidatas turis pasirodyti rinkejams dosnus, ir jei jis neturis pakankamai lesu, kad visus vaisintu, reikia siekti, kad draugai isgarsintu jo geruma ir busimojo konsulo palankuma liaudziai.

Kvintas savo "Instrukcijoje" kiek atsargiau kalba apie kandidato nuosirduma (benignitas) savo rinkejams. Is tikruju to meto politiniam gyvenimui buvo budingas tiesioginis rinkeju papirkinejimas. Per savo atstovus kandidatas skirstydavo pinigus savo rinkejams pagal tribas (seimas). Buta net ypatingu tarpininku, kurie uzsiimdavo pinigu dalijimu (divisores).

Tiesa, pries papirkinejima buvo isleista nemazai istatymu, taciau jie neturejo didesnio poveikio. Rinkimines kovos praktika rode realiai egzistavusias tikru sanderiu formas--su uzstatais, su laiduotojais ir net treciuju saliu isikisimu gincytinais atvejais. Buvo nustatoma net savotiska taksa (pinigu suma), kuria galejo isleisti kandidatas rinkejams i vienas ar kitas pareigas papirkti. Visuomene neprotestavo del rinkeju papirkinejimo, jeigu tai neiseidavo uz nustatytos taksos ribu (Fowler 1910: 378-385).

Kiekvienas siekiantis buti isrinktas i pareigas politikas stengesi pelnyti rinkeju palankuma. Ypac dideli demesi kandidatai skyre ivairiems pramoginiams renginiams--vaidinimams ir zaidimams, i kuriuos noriai atvykdavo pilieciai, organizuoti. Tam buvo isleidziamos dideles pinigu sumos, taciau didesniu priekaistu del to kandidatai nesusilaukdavo. Priesingai, nesurenges liaudziai pramoginio renginio kandidatas buvo laikomas nesolidziu, nepagarbiu polio gyventojams.

Pramogas romenai mego, ir tai suprasdami kandidatai i ivairius postus negailejo joms lesu. Ypac daug lesu skirdavo gladiatoriu kovoms, kurias labai mego ziurovai. Finansiskai remdami siuos renginius, jie tikejosi susilaukti rinkimuose liaudies palaikymo.

Gerai suprato tokiu renginiu svarba, siekiant stiprinti savo ivaizdi liaudies akyse, ir imperatoriai. Todel ilgainiui eme riboti politiku ir didiku galimybes organizuoti tokius renginius. Imperatorius Augustas (I a. pr. Kr.) isleido potvarki, pagal kuri senatoriams buvo draudziama rengti zaidimus daugiau kaip du kartus per metus, o gladiatoriu skaicius juose neturejo virsyti penkiu poru. Oicialiai tai buvo pateikiama kaip kova su islaidavimu, o is tikruju tuo buvo siekiama pabrezti, kad niekas neturi buti pranasesnis uz imperatoriaus (pricepso) rengiamus reginius prasmatnumu ir mastu.

Rengiamoms pramogoms ir pirmiausia gladiatoriu zaidimams priziureti buvo skiriami specialus valdininkai (edilai), tiesiogiai atskaitingi imperatoriui. Jie atsake uz reginio kokybe, stengesi patenkinti plebso ziaurumo poreikius ir imperatoriu uzgaidas. Prasidejus krikscioniu persekiojimui, si "pramoga" buvo modernizuota. Laukiniams zverims sudraskyti buvo atiduodami pirmieji krikscionys, nepanore atsisakyti savojo tikejimo. Tai buvo itin ziauri pramoga, kuria imperatoriai siule reginiu istroskusiems Romos gyventojams, kartu siekdami ibauginti ir atgrasyti nuo naujojo sparciai plintancio tikejimo.

Gladiatoriu zaidimai ir velesniais laikais turejo toki pasisekima Romoje ir Italijoje, kokio neturejo draminiai vaidinimai. Tai rodo, kad helenistine itaka neisiskverbe giliai i romenu visuomene ir apeme tik tam tikrus jos apsisvietusius sluoksnius, o su tolima senove susije vietiniai paprociai ne tik isliko reiksmingi kaip buve, bet ir dar labiau paplito, igydami naujas raiskos formas.

Isvados

Pramogu atsiradimas senoves Graikijoje susijes su dievu garbinimu, kuris issiliedavo i visuotines sventes. Dioniso kulto garbinimo praktika padejo pagrindus draminiam vaidinimui, o veliau--ir graiku teatrui atsirasti. Teatras ugde, lavino ir auklejo Graikijos piliecius ir prisidejo prie gana auksto bendrojo kulturos lygio palaikymo. Lygia greta gausejo ivairiu renginiu--sporto rungtyniu, imtyniu, muzikiniu ir literaturiniu pramogu, kurios tenkino publikos skoni ir padejo palaikyti bendrumo bei solidarumo jausma visuomeneje. Valdovai bei didikai pramogose izvelge pirmiausia relaksacine ir liaudies dvasingumo gaivinimo priemone, ugdancia solidaruma ir savitarpio supratima. Todel jie negailejo lesu, remdami tokius renginius. Nors i ju praktini organizavima nesikiso, taciau akylai stebejo poveiki visuomenei, stengdamiesi pelnyti uz savo mecenatyste pilieciu palankuma. Taciau pramogu panaudojimas valdanciuju nebuvo laikomas kaip itin svarbi priemone, siekiant politiniu tikslu, greiciau kaip budas pelnyti pilieciu palankuma.

Kur kas didesni demesi pramogoms kaip priemonei, siekiant politiniu tikslu, skyre romenai. Nors Romoje, kaip ir Graikijoje, pramogu atsiradimas buvo susijes su dievu kulto garbinimu, taciau romenai, budami didesni materialistai ir pragmatikai, dvasinems pramogoms skyre kur kas maziau demesio nei graikai, puoseleje draminius vaidinimus. Romenams labiau rupejo kasdieninis gyvenimas, jo teikiami kuno malonumai. Todel ir pramoginiuose renginiuose--zaidimuose vyravo ivairu rusiu rungtynes, kurios labiausiai trauke liaudies mases. Be grynai sportinio pobudzio reginiu, kuriuose vyravo grynai sportinio rungtyniavimo ir lenktyniavimo dvasia, issiskyre gladiatoriu kovos. Ju reginiai turejo grudinti romenu dvasia, ugdyti kovinguma, valia, istverminguma, negailestinguma priesams, kuriu Roma, valdziusi dideles teritorijas rytuose ir vakaruose, isigydavo vis daugiau. Gladiatoriu kovos pasizymejo kruvinu ziaurumu ir labiausiai kaitino plebsa, kuris sudare didesne ziurovu, kartu ir potencialiu rinkeju, dali.

Taigi, pramogos buvo suprastos kaip svarbi priemone, galinti pasitarnauti siekiant politiniu tikslu, ypac pelnant liaudies palaikyma ivairiuose rinkimuose. Si tradicija amziu begyje neprarado savo aktualumo. Buvo tesiama, pletesi ir jos raiskos diapazonas. Ji sekmingai pletojama ir musu laikais, vis labiau tapdama sudetine politines rinkodaros dalimi.

Literatura

Aristotelis. Politika. 1997. Vilnius: Pradai.

Brockett, O. G. 2000. History of the heatre. Alyn and Bacon.

Estterling, P. E.; Hall, E. (Eds.). 2002. Greek and Romen Actors. Aspects of an Ancient Profession. Cambridge University Press.

Fowler, W. W. 1910. Social Life at Rome in the Age of Cicero. London: London university Press.

Ross, S. 1996. Greek heatre. Waylond Press, Hove.

Ross, K. E. 1996. The Roman heater of Carthage: the theaters's substructures, plan and elements, American Journal of Archeology 100: 449-489.

Rozik, E. 2002. The roots of theater rethinking ritual and other theories of origin. Lowa Sity. University of Lowa Press.

Sergejevas, V. S. 1952. Senoves Graikijos istorija. Vilnius: Valstybine politines ir mokslines literaturos leidykla.

Valdas Pruskus (1), Elena kocai (2)

(1) Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Kurybiniu industriju fakultetas, Filosoijos ir politologijos katedra, Sauletekio al. 11, LT-100223 Vilnius, Lietuva

(2) Lietuvos edukologijos universitetas, Socialiniu mokslu fakultetas, Sociologijos ir politologijos katedra, T. Sevcenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, Lietuva

El. Pastas: (1) [email protected]; (2) [email protected]